Šimtoji sekundės

Paradoksas - kuo ilgesnis išlaikymas, tuo mažiau matomas pagrindinis subjektas. Ir atvirkčiai, kuo trumpesnę sekundės dalis - tuo subjektas ryškesnis.
Taip ir kasdienybėje, yra begalė trumpų epizodų, kuriuos atsimename labai ryškiai ir labai gerai.
Tačiau ten kur užsibūname - viskas tarytum susilieja ir išsitempia, pasidaro labai sunku identifikuoti konkrečius epizodus, tačiau susiformuoja abstraktesnis ir subtilesnis jausmas apie tą laikotarpį. Taigi norėjau patyrinėti žmogaus susiliejimą su aplinka per fotografiją. Kur subjektas tarsi taptų dalimi tvirtų konstrukcijų ar fragmentų, kurie atrodo nepajudinami. Ir greičiausiai tokie ir bus net po to, kai subjekto nebeliks. Tokia ir visa serija - nuo 1/500 iki pilnos sekundės, nuo aiškaus ir ryškaus subjekto, iki su aplinka susiliejusios abstrakčios formos.